La Madalena saloje - nacionaliniame parke
Atvykstame į Palau uostą, iš kurio keltu keliamės į La Madalena salą. Ši sala yra visai netoli Prancūzijos Korsikos, todėl visais laikais buvo strategiškai svarbi. La Mada-lenos saloje XVIII a. įvyko pirmasis Napoleono kovos krikštas, čia ir šiandien yra JAV povandeninių laivų bazė. Saloje yra įsteigtas nacionalinis parkas, todėl keliaujant čia statyti palapines griežtai draudžiama. Sardinijos gamtą saugo vietiniai įstatymai, draudžiantys saugomose zonose ir nacionaliniuose parkuose plėsti bet kokią veiklą. Specialus įsakas taip pat neleidžia arčiau kaip per 300 metrų nuo jūros kranto statyti bet kokius pastatus - tai gali sudarkyti kraštovaizdį. Bet griežčiausiai vietos valdžia baudžia vandens teršėjus. Štai kodėl bet kuriame Sardinijos uoste gali nesibaimindamas nardyti, maudytis ir lyg akvariume grožėtis žuvelėmis.

Iš La Madelenos salos supilta damba pasiekiame kitą, Caprera salą - Dž. Garibaldžio tėviškę. Dž. Garibaldis - Italijos simbolis, XIX a. pradėjęs Italijos vienijimą nuo Sardinijos, o senatvėje atvykęs į mažytę Capreros salelę šalia Sardinijos praleisti paskutinių dienų. Čia jis ir visa jo šeima palaidoti. Madalenos saloje kartais laiką praleidžia Italijos prezidento kadenciją baigęs Carlo Azeglio Ciampi ar turtingiausias Italijos žmogus ekspremjeras Silvio Berlusconi. Viename žvejų kaimelyje sustojome pasižiūrėti jūros gėrybių, kurios gaudomos įlankoje ir čia pat, krantinės turguje, parduodamos. Tradiciškai šiose vietose gaudomą žuvį sardai vadina mundžini, o italai - čefalo. Žuvų turguje parduodami aštunkojai, jūros ežiai, krevetės, krabai, įvairūs moliuskai ir netgi valgomi dumbliai.

Kaljaryje - salos sostinėje
Pakeliui į Sardinijos sostinę Kaljarį, nepraleidžiame progos pasigrožėti nuo Mon-te Ortobene kalno, Šv. Jono Krikštytojo skulptūra žymi aukščiausią jo vietą. Sardinijos sostinę Kaljarį kadaise buvo užėmę finikiečiai, kartaginiečiai ir romėnai. Kompaktiškas Kaljario senamiesčio centras pasižymi Šiaurės Afrikos bruožais. Aukštutiniame Castello rajone romėnai, o vėliau piziečiai statė įtvirtinimus. Nuo Bastione San Remy atsiveria miesto ir apylinkių vaizdai. Siauros miesto gatvės kyla į statų kalną, kurio viršūnėje stūkso senovinis fortas. Vakare nutarėme pasilepinti ir užsukome į jūros gėrybių restoraną. Čia besmaguriaujant, susipažinome su restorano karaokės DJ vedėju, mulatu Bibo iš Tuniso. Jis puikiai žino Lietuvą, tiksliau, lietuvaites. Sako, jeigu norite, tuoj pat jas iš-kviesim! Keletas lietuvaičių Kaljaryje „dirba" konsumatorėmis. Klausiame, ar tai prostitutės? „Na ne, - šypsodamasis atsako Bibo, - tačiau aš jas visas dulkinu". Vėliau sužinojome, kad Sardinijoje lietuvaičių užsiimančių šia įdomia profesija yra žymiai daugiau. Pasirodo, garsina Lietuvos vardą ne vien sportininkai!

Heraklionas ir Knoso rūmai
Mūsų pirmos dienos maršrutas driekėsi per Heraklioną į Lasičio plokščiakalnį. Kelias vingiavo per kalnus, pakelėse žydėjo citrusiniai vaismedžiai, dekoratyviniai krūmai, gėlės. Pirmiausia aplankėme Heraklioną. Pasak legendos, į šį uostą iš Graikijos atvyko Heraklis atlikti savo septintojo žygio - sutramdyti ugnį spjaudančio Kre- tos jaučio, todėl pagal šią legendą miestas ir buvo pavadintas Heraklionu. Visi atvykstantys į Kretą būtinai aplanko salos sostinę ir garsiuosius Knoso rūmus. Heraklionas išsidėstęs palei jūrą, prie jo prisiglaudęs jachtklubas, senamiestis, Lodžija, Šv. Morkaus, Šv. Kotrynos iš Sinajaus bažnyčios, Šv. Mino katedra, turgus, garsieji Bembo, Sagredo, Morosini, Priuli fontanai ir kiti senoviniai statiniai. Krantinėje stovi naujieji gynybiniai įtvirtinimai su arsenalais, bastionais ir vartais, uosto tvirtovė Castello del Molo. Heraklionas -didžiausias Kretos miestas ir salos vartai. Kadaise venecijiečių statytas Šv. Jurgio bastionas, turėjęs ginti miestą nuo priešų, dabar yra mėgstama vietos gyventojų ir turistų pasilinksminimų vieta. Archeologijos muziejuje saugomi saloje rasti žymiausi Mino civilizacijos ir kultūros pavyzdžiai. Aukštai ant kalvos, su vaizdu į jūros tolumas, palaidota istorinė Kretos asmenybė - Nikos Kazantzakis (1881-1957) -žymus Graikijos rašytojas, eseistas ir filosofas.
5 km į rytus nuo Herakliono yra vienas iš svarbiausių Kretos-Mikėnų kultūros centrų - Knosas. Tai praeityje garsus Mino civilizacijos centras, kurio rūmų labirintuose, pasak graikų mitų, nuo žmonių slėpėsi Minotauras. Jau bronzos amžiuje Knosas buvo Kretos kultūros centras. Senasis Knosas buvo sunaikintas apie 1500 m. pr. Kr. įvykusio žemės drebėjimo. Po to jis buvo atstatytas ir vėl sunaikintas.

Pažinčiai su Knoso rūmų ansambliu paskyrėme visą pusdienį. Bandėme įminti Kretos valdovo Mino karališkųjų rūmų labirintų paslaptį ir rasti Minotauro pėdsakus. Įdomi legendinio Kretos valdovo Mino sąsaja su Lietuva. Mino vardas turi atitikmenį lietuvių kalboje: Minija (upė Lietuvos vakaruose). Kai kurie lingvistai ir tyrinėtojai teigia, kad Graikijoje ir Kretoje egzistavusi minojų kalba buvo panaši į žemaičių, t.y. buvo vienas iš dabartinės lietuvių kalbos dialektų. Į rytus nuo Herakliono vingiuojančiais kalnų serpantinais pasiekėme Lasičio slėnį. Tai vienas iš didžiausių ir aukščiausių plokščiakalnių Dikti kalnų grandinėje. Kelias labai vingiuotas ir klaidinantis. Nežymi rodyklė rodė kelią garsiosios Dikti kalno olos link. Dėl kelių painumo šį maršrutą pavadinome Dzeuso labirintais.

Įvažiavus į Lasičio plokščiakalnį, mus pasitiko daugybė senųjų vėjo malūnų. Nuo jų bolavo visa lyguma. Sakoma, kad įvairiais laikais jų būtą daugiau kaip 10000. Šie vėjo malūnėliai pumpuoja vandenį iš požeminių natūralių vandens rezervuarų - taip laistomi derlingi laukai. Privažiavę Psychro kaimelį palikome automobilius mokamoje stovėjimo aikštelėje ir pėsčiomis patraukėme į 1025 m aukštyje esančią Dikti kalno olą. Pasak graikų legendos, būtent šioje vietoje gimė vyriausias ir svarbiausias Olimpo dievas Dzeusas. Užkopę į viršų ir nusipirkę bilietus atsargiai nusileidome slidžiais laiptais žemyn į Dikti olą. Joje, puoštoje apšviestais stalaktitais ir stalagmitais, teka požeminė upė.

Po šio žygio vienoje iš vietinių tavernų šeimininkas pavaišino savo naminiu vynu ir tradiciniais Kretos valgiais. Mus pasitikęs kretietis buvo apsirengęs nacionaliniais rūbais: juodomis kelnėmis, sukištomis į batų aulus, spalvinga juosta perjuosta per juosmenį, ant paprastų juodos spalvos marškinių buvo apsivilkęs raštuotą švarką, ant galvos užsidėjęs gobtuvą su kutais, avėjo auliniais juodos odos batais. Po sočių pietų tavernos šeimininkas pakvietė pasimokyti garsaus graikų šokio sirtakio. Uždegantys šio šokio muzikos garsai išjudino mus ir padėjo pamiršti žygio nuovargį. Kitą dieną nutarėme pasižvalgyti po pietrytinę salos dalį. Netoli Mohos kaimelio esančiame kalne nuo seno stovi nedidelė balta bažnyčia ir vyrų vienuolynas. Palikę apačioje automobilius, pėstute patraukėme į kalną. Po gero pusvalandžio pasiekėme viršūnėje stovinčią bažnyčią ir vienuolyną. Pasigrožėję nuostabia apylinkių panorama, Mesaros lyguma važiavome toliau. Mesaro lygumą supa kaimai. Grakštūs, baltai dažyti nedideli nameliai atrodo jaukūs ir svetingi. Kaimuose ir miesteliuose bei pakelėse stovi nedidelės ir kuklios baltutėlės koplyčios, primenančios mūsų žemaitiškus koplystulpius.

Pakeliui kelio rodyklės bylojo, kad galime aplankyti „Homo Sapiens" muziejų. Užsukome, tačiau muziejus didelio įspūdžio nepaliko. Popiet atvykome į Elundo miestelį. Iš čia nedideliu laiveliu dar spėjome nuplaukti iki įspūdingą istoriją menančios Spinalongos salos. Ši graikų tvirtovė buvo pastatyta XIII a. Ji priklausė ir vene-cijiečiams, ir turkams, o 1903-aisiais tapo Kretos dalimi. Tais metais į Spinalongą pradėti vežti raupsais susirgę žmonės. Kadangi ši liga tais laikais buvo neišgydoma, susirgę žmonės būdavo atskiriami nuo visuomenės iki savo dienų pabaigos. Ši sala mena skaudų ir liūdną laikotarpį. Sunkiai sergantys žmonės čia būdavo atplukdomi ne tik iš Kretos, bet ir iš visos Graikijos. Raupsuotiesiems Spinalonge teko gyventi sunkiomis sąlygomis. Savo žaizdas jie plaudavo atplukdomu gėlu vandeniu. Paskutiniai raupsuotieji į civilizuotas ligonines buvo išvežti tik 1957-aisiais.
Kelionė į Sankt Peterburgą
Kelionė į Disneilendą